Angliavandeniai šunų ėdale

Angliavandeniai šunų ėdale

Reguliariai pasirodo neigiamų atsiliepimų apie bet kokios rūšies angliavandenių šaltinius (pirmiausia kviečius ir kukurūzus) šunų ėdale. Ar tokie pareiškimai teisingi? O gal tiesiog įpratome juos nuolat kartoti? Gal tokie teiginiai atsirado rinkodaros arba pardavimo skatinimo sumetimais ir jų autoriai nori suklaidinti skaitytojus?

Pirmykštė mityba

Dabartinių šunų protėviai vilkai mito įvairiu maistu: nuo sugautų žolėdžių, smulkių graužikų iki gaišenų, žolėdžių, pavyzdžiui, arklių, išmatų ir pan. Iš esmės visos maistinės medžiagos būdavo gaunamos iš žole ir sėklomis mintančių gyvūnų. Šias sėklas subrandindavo įvairūs žolynai. Sėklos yra tas pats, kas grūdai (https://en.wikipedia.org/wiki/Grain).

Visuotinai žinoma, kad vilkai, sumedžioję stambų žolėdį, pirmiausia suėda jo pilvo organus kartu su apvirškintais augalais ir sėklomis. Sugauta pelė arba lemingas taip pat suėdamas visas, taigi kartu su skrandžio ir žarnų turiniu.

Taigi galima daryti išvadą, kad dalį maisto sudarė (-o) angliavandeniai (apvirškinti augalai ir sėklos). Angliavandeniai, kaip baltymai ir riebalai, užima svarbią vietą vilkų (taigi ir šunų) mityboje.

Farm-Food - Ancient-Pharaoh-and-his-Canis-Lupus-Familiaris-Dog-hunting-together.pngKadangi dabartinių šunų protėviai vis dažniau ieškojo maisto šalia žmonių (klajoklių arba medžiotojų-rinkėjų) stovyklaviečių, pamažu jie prisitaikė prie maisto, kuriame daugiau krakmolo ir mažiau mėsos. Neseniai atliktas genetinis tyrimas parodė, kad vilkai ir šunys skirtingai virškina krakmolą.

Šis genetinis tyrimas aprašytas 2013 m. sausio 23 d. žurnale „Nature“, kuriame jis publikuojamas pavadinimu “The genomic signature of dog domestication reveals adaptation to a starch-rich diet”.

(Ability to digest human foods important in domestication of dogs)

Jaukinimo metu šunų protėvių virškinimo sistema palengva vis labiau prisitaikė virškinti krakmolą, nes jiems, kaip ir žmonėms, kartais tekdavo pasitenkinti duona ir koše. Sėklos buvo lengvai ilgesnį laiką išlaikomas produktas. Taigi didelę pirmųjų šunų mitybos dalį sudarė angliavandeniai, gauti iš sėklų.

Organizme angliavandeniai virsta gliukoze, kuri reikalinga šuns fizinėms funkcijoms.

Šuningoms ir žindančioms kalėms netgi labai svarbu su ėdalu gauti tam tikrą kiekį angliavandenių. Jeigu kalė po kergimo ir laktacijos metu gauna per mažai angliavandenių, sumažėja ir naujagimių šuniukų išgyvenimo tikimybė.

Pirmiau pateikta informacija rodo, kad nuo seno sėklos (arba grūdai) sudarė svarbią vilkų maisto dalį ir dar svarbesnę vietą jie jos užėmė dabartinių šunų protėvių mityboje.

Tačiau kodėl kai kurie žmonės taip neigiamai vertina grūdus šunų ėdale?

Pirmiau šiame tekste buvo kelis kartus pavartotas sąvoka „apvirškinti augalai ir sėklos“. Jeigu sėklose (grūduose) esantis krakmolas nėra užtektinai apvirškintas, dėl trumpo šuns žarnyno angliavandeniai nepakankamai gerai įsisavinami plonosiose žarnose ir todėl neapdirbtu pavidalu (kaip krakmolas) nusėda storojoje žarnoje. Prasideda rūgimo procesas, kurio pasekmė – dujų kaupimasis ir viduriavimas. Gamtoje sėklos jau būna iš anksto apvirškintos žolėdžių virškinamajame trakte (skrandyje ir žarnose šį darbą padaro fermentai ir bakterijos).

Taigi prieš naudojant žalius grūdus ir kitus krakmolingus produktus (pvz., šaknis ir šakniagumbius) šunų ėdalui, juos reikia „apvirškinti“, kitaip sakant, krakmolas turi būti išskaidytas, kad šuns žarnynas galėtų virškinti angliavandenius. Net ir žmonių žarnynas, kuris yra 7 kartus ilgesnis už šuns, sunkiai suvirškina morkas, žalius grūdus ir šakniagumbius (pavyzdžiui, bulves), dėl to kaupiasi dujos, raižo pilvą, suskystėja išmatos.

Krakmolas išskaidomas arba praskiedžiamas, kai produktai tam tikrą laiką kaitinami (verdami).

Kadangi gaminant ėdalą ekstrahavimo būdu (kai padaromi traškūs gabalėliai, plūduriuojantys vandenyje) krakmolas nepakankamai išskaidomas dėl per trumpos kaitinimo trukmės, dažnai kyla virškinimo ir žarnyno problemų.

Dėl šių problemų linkstama iš karto nurašyti bet kokį ėdalą, kuriame yra grūdų. Tačiau jei grūdai (ryžiai, kukurūzai, kviečiai ir pan.) iš anksto gerai apdorojami, jie tampa vertingu pagrindinių maistinių medžiagų šaltiniu.

Apie grūdus neigiamai atsiliepiama dar ir todėl, kad jie sukelia alergiją glitimui. Alergiją glitimui (celiakiją) gali sukelti tik grūdai, kuriuose yra gliadino, pavyzdžiui, kviečiai, tačiau ši alergija šunims pasireiškia kur kas rečiau, nei norima įtikinti. Labai dažnai pirmiau aprašytos virškinimo problemos, kylančios dėl nepakankamo grūdų apdorojimo, priskiriamos alergijai glitimui. Kukurūzuose ir ryžiuose gliadino nėra.

Pirmiau pateiktą informaciją galima apibendrinti taip:

  1. Gamtoje grūdai (sėklos) priklauso vilkų, kurie yra šunų protėviai, mitybos šaltiniui.
  2. 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pradžioje atliktas tyrimas parodė, kad žmogui jaukinantis šunis, šiuolaikinių šunų protėvių virškinimo sistema prisitaikė prie maisto, kuriame daugiau krakmolo ir mažiau mėsos.
  3. Angliavandeniai šunims reikalingi.
  4. Bet kokios rūšies grūdai yra puikus angliavandenių šaltinis.
  5. Jei norime, kad nekiltų problemų, grūdai turi būti apdoroti.
  6. „Farm Food“ ėdalui naudojami tik iš anksto gerai apdoroti grūdai (kukurūzai, kviečiai, ryžiai ir sorgai).
  7. Kukurūzuose ir ryžiuose nėra gliadino, todėl jie nesukelia alergijos glitimui.
  8. Taigi neigiama nuomonė apie grūdus visiškai nėra pagrįsta faktais!

2013 m. kovo mėn.

Inž. Gerrit de Weerd

Print Friendly, PDF & Email