Kokie reikalavimai keliami geram šunų ėdalui?

Kokie reikalavimai keliami geram šunų ėdalui?

Teko girdėti įvairių teiginių apie šunų ėdalą, todėl, mūsų nuomone, būtų gerai išsiaiškinti, kokius reikalavimus turi atitikti VISAVERTIS SAUSAS ĖDALAS.

Toliau šiame tekste kalbama apie maistines medžiagas ir žaliavas. Tam, kad būtų išvengta nesusipratimo, reikia apibrėžti šias sąvokas. Taigi žaliavos – tai produktai, iš kurių susideda ėdalas. Maistinės medžiagos – tai virškinimo metu iš šių produktų išsiskiriančios medžiagos, kurias pasisavina šuns organizmas.

  1. 1e Šuo turi visada noriai ėsti savo ėdalą.
  2. Ėdalas turi būti subalansuotas. Tai reiškia, kad ėdale turi būti visų maistinių ir kitų
    medžiagų pusiausvyra, o šios medžiagos turi atitikti bendrus šuns organizmo poreikius.
  3. Ėdalas turi būti sudarytas vadovaujantis naujausiomis Gyvūnų mitybos komiteto ataskaitoje „Šunims taikomi maistinių medžiagų reikalavimai“ (angl. Committee on Animal Nutrition, Nutrient Requirements of Dogs) nustatytomis gairėmis.
    Tai naujausi moksliškai įrodyti ir tarptautiniu mastu pripažįstami šunų ėdalo standartai.
  4. Ėdale negali būti cheminių antioksidantų (etoksichino, BHT ir BHA) bei konservantų, kurie visiškai nereikalingi, jeigu naudojamos grynos žaliavos. Ypač šunims kenkia ilgalaikis etoksichino vartojimas.
  5. Ėdale negali būti sojų ir grūdų atliekų, nes jose gausu fitatų.
  6. Ėdalas negali būti gaminamas iš kritusių arba užmigdytų gyvūnų (nuo 1998 m. tai draudžiama visoje ES, tačiau už jos ribų dar dažnai pasitaiko).
  7. Viename kilograme sauso ėdalo turi būti kiek galima daugiau lengvai pasisavinamos energijos.

• Dėl 1

Šuo turi visada noriai ėsti jam skirtą ėdalą, kad organizmas būtų nuolat papildomas optimaliam ir ilgalaikiam funkcionavimui skirtomis medžiagomis. Tai reiškia, kad ėdalo skonis ir kvapas yra lemiami veiksniai, nuo kurių priklauso, ar šuo suės pakankamai, taip pat ar ėdalas jam ilgai neatsibos. To pasiekti reikia nenaudojant kvapą ir skonį gerinančių medžiagų, nes ilgainiui jos gali sukelti pasibjaurėjimą ėdalu. Taip yra todėl, kad šuo užuodžia ne bendrą viso ėdalo, bet atskirą kiekvienos žaliavos kvapą.

Be to, iš medicinos žinoma, kad, pavyzdžiui, dažikliai, kvapai ir skonį gerinančios medžiagos gali neigiamai veikti vaikų charakterį. Kaip į tai reaguoja šunys, kol kas nėra pakankamai ištirta. Todėl ėdalo kvapas ir skonis turi būti toks, kad nereikėtų papildomai dėti juos gerinančių medžiagų. Tai pasiekti galima tik naudojant grynas žaliavas, kurį derinys užtikrintų gerą ėdalo kvapą ir skonį.

Dėmesio:

Gali nutikti taip, kad šuo, iki tol šertas ėdalu su kvapą ir skonį gerinančiomis medžiagomis, iš pradžių sunkiai pamėgs tik natūralų kvapą ir skonį turintį ėdalą. Jei taip yra, geriausia pirmas porą dienų šunį šerti tik „Farm Food“ šviežiu ėdalu ir tik po to pereiti prie naujo sauso ėdalo.

Dažnai pasitaiko, kad šuo iš pradžių suėda labai daug optimaliai subalansuoto ėdalo, kad papildytų medžiagų, kurių iki šiol jam trūko (ypač mikroelementų ir tam tikrų aminorūgščių), atsargas. Dėl to šuo pasisavina daugiau energijos, nei jam iš tiesų reikia. Papildęs medžiagų trūkumą (jų kiekis organizme vėl subalansuotas), šuo kurį laiką ėda mažiau arba visiškai neėda. Po kurio laiko šuo vėl ėda, kaip įprastai.

• Dėl 2 p

Ėdalas turi būti biologiškai subalansuotas. Tai reiškia, kad kiekvienoje ėdalo porcijoje turi būti visų maistinių ir kitų medžiagų, o jų proporcija turi būti tinkama.

Be to, šios medžiagos turi kiek galima labiau sutapti su kūno statybinėmis medžiagomis. Šuo yra tarsi „energijos rijikas“, t. y. jo suėdamas kiekis priklauso nuo energijos kiekio tame ėdale. Todėl visos maistinės ir kitos medžiagos turi būti subalansuotos su energijos kiekiu ėdale.

Maistinės medžiagos skirstomos į keturias pagrindines grupes:

  • A. baltymai
  • B. riebalai
  • C. angliavandeniai
  • D. vitaminai, mineralai ir mikroelementai

• A. BALTYMAI:

Baltymai nepaprastai svarbūs visam organizmo veikimui. Baltymų yra kiekvienoje kūno ląstelėje, tai pagrindinė protoplazmos (ląstelių turinio) dalis. Labai svarbu, kad baltymų sandara turi atitikti konkrečius funkcinius reikalavimus. Pagrindinės baltymų funkcijos organizme: katalizinė funkcija (fermentai), reguliavimo funkcija (hormonai), apsauginė funkcija (antikūnai). Taip pat nereikia pamiršti baltymų vaidmens kūno struktūrai ir funkcionavimui (raumenys, oda, plaukai ir t. t.). Kadangi baltymai labai svarbi šuns organizmo sudedamoji dalis (raumenys), o bendras organizmo veikimas (medžiagų apykaita) be kita ko smarkiai priklauso nuo reikiamų baltymų atsargų, tai reiškia, kad tam tikrą ėdalo dalį turi sudaryti baltymai.

Baltymus sudaro aminorūgštys. Kiekvienas baltymas turi jam būdingą struktūrą, vadinamąją aminorūgščių grandinę, kurioje aminorūgščių skaičius ir išsidėstymas yra skirtingi. Aminorūgštys skirstomos į pagrindines (būtinas) ir nepagrindines aminorūgštis. Pagrindinės yra šios: argininas, histidinas, izoleucinas, leucinas, lizinas, metionino cisteinas, fenilalanino tirozinas, treoninas, triptofanas ir valinas. Ėdale turi būti tam tikras kiekvienos pagrindinės aminorūgšties kiekis, nes šuns organizmas pats nesintetina jų iš kitų aminorūgščių. Tuo tarpu nepagrindinės aminorūgštys sintetinamos. Todėl baltymo vertę (vadinamąją biologinę vertę) lemia pagrindinių aminorūgščių kiekis ir išsidėstymas grandinėje.

Galiausiai nuo baltyme esančių pagrindinių aminorūgščių priklauso to baltymo vertė šuniui (minimumo dėsnis). Kadangi šuns baltymų poreikį lemia tam tikrų pagrindinių aminorūgščių poreikis, reikiamas baltymų kiekis ėdale apskaičiuojamas atsižvelgiant į konkretaus baltymo biologinę vertę, o ne jo kiekį. Taigi kuo didesnė baltymo biologinė vertė, tuo mažiau šuniui jo reikia, ir atvirkščiai. Be to, baltymų kiekis turi būti suderintas su energijos kiekiu ėdale. Tai reiškia, kad baltymų kiekis ėdale negali būti laikomas absoliučiu skaičiumi.

Pavyzdžiui: 35 kg svorio šuniui per dieną reikia suvartoti apie 1900 kcal, taigi per dieną jis gauna tiek baltymų:

šeriant A ėdalu (4200 kcal/kg, baltymų 24 %): 1900/4200 = 452 g x 24 % = 109 g
šeriant B ėdalu (3600 kcal/kg, baltymų 24 %): 1900/3600 = 528 g x 24 % = 127 g.
šeriant C ėdalu (4200 kcal/kg, baltymų 30 %): 1900/4200 = 452 g x 30 % = 136 g.
šeriant D ėdalu (3600 kcal/kg, baltymų 30 %): 1900/3600 = 528 g x 30 % = 158 g

(kcal/kg – energijos kiekis viename kilograme ėdalo).

Prisimenant tai, kas rašyta pirmiau, paaiškėja, kodėl kalbama ne apie absoliutų baltymų kiekį ėdale, bet apie vadinamąją baltymų frakciją. Tai bendros ėdale esančios energijos, kurią teikia baltymai, dalis, išreikšta procentais.

Toliau pateikiamas baltymų frakcijos apskaičiavimo pavyzdys.

Ant pakuotės nurodyta: Baltymų 24 %, riebalų 7 %, ląstelienos 3 %, pelenų 7 %, drėgnumas 10 %.
Sudėję gauname 51 % ėdalo kiekio, likusi dalis (100 – 51= 49 %) – tai kiti angliavandeniai (KA).

1 g baltymų yra apie 4 kcal, 1 g riebalų – apie 9 kcal, 1 g kitų angliavandenių – apie 4 kcal.

Bendras energijos kiekis viename kilograme ėdalo apskaičiuojamas taip:

Baltymai 24 % = 240 g x 4 = 960 kcal.
Riebalai 7 % = 70 g x 9 = 630 kcal.
Kiti angliavandeniai 49 % = 490 g x 4 = 1960 kcal.

Iš viso energijos viename kilograme: 3550 kcal.

Baltymų frakcija:

Baltymų energijos kiekis (960 kcal) padalijamas iš bendros energijos (3550 kcal) ir padauginamas iš 100.
Taigi 960 / 3550 = 0,2705 x 100 = 27,05 %.

Geriausia, jei sauso ėdalo baltymų frakcija svyruoja nuo 22 iki 25 proc. (aukštos kokybės baltyminės žaliavos), jeigu juo šeriami maži šuniukai ir augantys šunys, baltymų frakcija negali būti didesnė kaip 27 proc., kitaip bus per daug apkrautos kepenys ir pasunkės medžiagų apykaita. Jeigu baltymų kiekis (bendras aminorūgščių kiekis) ėdale didesnis, nei reikia šuniui, tai labai neigiamai atsiliepia šuns sveikatai. Dėl bendro per didelio suvartojamų baltymų kiekio arba dėl to, kad baltymų kokybė prasta, pagrindinių aminorūgščių poreikiui patenkinti organizmui tenka pasisavinti per daug baltymų. Tai veikia augančio šuns augimo greitį. Pavyzdžiui, jauni šunys pradeda augti per greitai arba netolygiai. Dėl to šunį pradeda varginti augimo skausmas. Taip pat suprastėja kitų medžiagų (pavyzdžiui, kalkių ir pan.) pasisavinimas, dėl to gali sutrikti skeleto vystymasis. Tai tampa kitų sutrikimų arba paveldėtų ydų paūmėjimo (pavyzdžiui, klubo sąnario displazijos, įdubusios nugaros, kreivų kojų ir t. t.) priežastimi.

Kadangi per didelis kiekis baltymų arba per daug nenaudingų baltymų vis tiek aminorūgščių pavidalu per kraują patenka į organizmą, kepenims tenka imtis jų skaidymo, po to jos kaip šlapalas keliauja į inkstus ir yra išfiltruojamos. Kitaip sakant, kepenims ir inkstams tenka dirbti „viršvalandžius“, kad būtų išvengta organizmo apnuodijimo baltymais. Tai reiškia papildomą šių organų apkrovimą. Ypač jauniems šunims papildomas organizmo apkrovimas gali turėti lemiamos reikšmės (pasekmės pasimato vyresniame amžiuje), nes vidaus organai, kaip ir visas kūnas, vis dar vystosi, todėl negali dirbti visu tempu.

Be to, jauno šuns organizmui tenka susidoroti su kur kas didesniu šių medžiagų kiekiu, nei vyresnio šuns, nes jo mitybos poreikiai ir vienam kūno svorio kilogramui tenkantis ėdalo kiekis maždaug du kartus didesnis. Todėl dažnai pastebima, kad, šeriant šunis aukštos baltymų frakcijos ėdalu (dauguma vadinamųjų mažiems šuniukams skirtų ėdalų būtent tokie) arba ėdalu, kurio baltymų kokybė prasta, kepenys negali visiškai susidoroti su darbu. Ant minkštųjų odos plotų (pilvo ir kirkšnių srityse) atsiranda raudonų spuogelių su baltomis viršūnėlėmis. Taip yra todėl, kad kenksmingos medžiagos pradeda išsiskirti per odą. Taigi jau anksti atsiranda odos susirgimų. Be to, tokiems šunims persiritus į antrą gyvenimo pusę, veterinaras rekomenduoja pereiti prie dietinio arba pagyvenusiems šunims skirto ėdalo, nes kepenys ir inkstai yra nusilpę.

Pirmiau pateikta informacija aiškiai rodo, kodėl reikia nepaprastai daug dėmesio skirti žaliavų, iš kurių gaunami baltymai, parinkimui, kiekiui ir kokybei. Ėdalui tinka tik aukštos biologinės vertės žaliavos, kurių kokybė atitinka žmonių maistui skirtoms žaliavoms keliamus reikalavimus.

• B. RIEBALAI:

Riebalai yra tam tikro pavidalo energijos koncentracija, jie svarbūs raumenų darbui (judėjimui) ir vidaus organams. Be to, ši energija naudojama tinkamai kūno temperatūrai palaikyti. Lygiai taip pat, kaip baltymų naudą lemia juos sudarančios aminorūgštys, taip ir kalbant apie riebalus svarbios nepakeičiamosios riebalų rūgštys. Tai yra linolo rūgštis, arachidono rūgštis ir linoleno rūgštis.

Jeigu ėdale yra pakankamai linolo rūgšties, arachidono ir linoleno rūgštys tampa mažiau reikšmingos, nes organizmas gali jas sintetinti iš linolo rūgšties. Taigi šios rūgštys yra tik iš dalies nepakeičiamos. Jeigu ėdale per mažai nepakeičiamųjų rūgščių, sutrinka įvairios organizmo funkcijos, pavyzdžiui, ląstelių veikimas, odos atsinaujinimas.

Lecitinas, kaip ir nepakeičiamosios riebalų rūgštys, taip pat yra svarbi riebalų dalis. Tai savotiškas emulsiklis, be kurio organizmas negalėtų gerai pasisavinti įvairių riebalų rūgščių. Taigi lecitinas yra ne papildoma, bet būtina medžiaga, kurios turi būti kiekviename šunų ėdale.

Kadangi šuniui riebalai yra lengviausiai prieinamas energijos šaltinis, nes juos virškinant organai apkraunami mažiausiai, sausame ėdale turi būti kiek galima daugiau riebalų. Savaime suprantama, tai turi būti gryni riebalai, kurie nebuvo kaitinami daugiau kaip iki 90 °C. Tokie riebalai naudojami gaminant žmonėms skirtą maistą.

Vadinamieji tirpintų riebalų milteliai pagaminami smarkiai kaitinant riebalus (120–180 °C), juose per daug laisvųjų riebalų rūgščių ir polimerų. Laisvosios riebalų rūgštys ir polimerai apsunkina medžiagų apykaitą (apkrauna kepenis), todėl neigiamai veikia odos būklę (jų perteklius kaupiasi odoje).

• C. ANGLIAVANDENIAI:

Angliavandeniai – tai cukrūs ir krakmolai, jie, kaip ir riebalai, yra energijos šaltinis. Angliavandenių gausu grūduose. Angliavandeniai, kaip baltymai ir riebalai, labai svarbūs šuns sveikatai (priešingai, nei kačių šeimos atstovams). Kadangi šuns žarnynas labai trumpas, žaliavos, kuriose gausu angliavandenių, turi būti iš anksto apdorotos. Apdorojama per vadinamojo išskaidymo procesą (palygintina su virimu).

Paruoštą ėdalą galima ekstrahuoti, tačiau tuomet kyla pavojus, kad žus baltymai, riebalai ir karščiui neatsparūs vitaminai. Ypač riebalai ir vitaminai yra neatsparūs kaitinimui virš 100 °C. Todėl, mūsų nuomone, geriausia grūdus iš pradžių apdoroti (apvirti), dėti į visą mišinį ir spaudimo, o ne ekstrahavimo būdu gaminti ėdalą.

• D. VITAMINAI, MINERALAI IR MIKROELEMENTAI;

Be baltymų, riebalų ir angliavandenių taip pat reikalingas nedidelis kiekis mineralų, vitaminų ir mikroelementų.
Šių medžiagų santykis turi būti subalansuotas. Jeigu ėdale per mažai tam tikros medžiagos, pasireiškia tam tikri trūkumo požymiai, kurie susiję ne tik su būtent tos medžiagos trūkumu, bet ir su atsiradusiu disbalansu. Taip yra todėl, kad trūkstant vienos medžiagos, nepasisavinamos ir kitos. Pavyzdžiui, toks ryšys egzistuoja tarp vitamino E ir seleno, fosforo ir vitamino D3, baltymų ir vitaminų B6, B12, niacino ir t. t.

Taip pat tam tikrų medžiagų pasisavinimas gali pablogėti, jei yra kokios nors medžiagos perteklius.

Kai kurie vitaminai, ypač B grupės, yra neatsparūs kaitinimui. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių nereikėtų ėdalo gaminti ekstrahavimo būdu. Jeigu šuniui slenka kailis, greičiausiai dėl to kaltas ekstrahuotas ėdalas, nes šuo negauna vitaminų, kurie neatsparūs karščiui.

• Dėl 3 p.

Ėdalas turi būti sudarytas vadovaujantis ataskaitos „Šunims taikomi maistinių medžiagų reikalavimai“ gairėmis. Viso pasaulio mokslininkai keičiasi šunų ėdalo tyrimų duomenimis. Kas kiek laiko įvairių tyrimų išvados aptariamos, susisteminamos ir parengiamos gairės. Tai atlieka Gyvūnų mitybos komitetas (šunų ėdalui skirtas leidinys vadinasi „Šunims taikomi maistinių medžiagų reikalavimai“). Todėl šunų ėdalas turi būti gaminamas vadovaujantis šiomis gairėmis.

• Dėl 4 p.

Ėdale negali būti pridėta antioksidantų ir konservantų. Antioksidantai iš esmės skirti tam, kad būtų prailgintas ėdalo (ypač riebalų, nes kitaip ėdalas apkars) galiojimo laikas. Žinomiausi antioksidantai yra BHT, BHA ir etoksichinas. Pastarasis antioksidantas pavojingiausias, nes tai yra žemės ūkyje naudojamas nuodas.

Etoksichinas panašus į tylų žudiką: akivaizdu, kad jis ateis, tik neaišku, kada! Todėl atidžiai skaitykite pakuotės informaciją, ypač jei tai dietinis ėdalas.

Jeigu naudojamos kokybiškos žaliavos, o vitaminai profesionaliai apdorojami, antioksidantai visiškai nereikalingi, bent jau šunų ėdale. Jeigu pasirenkami kokybiški riebalai ir aukštos vertės gyvūninės kilmės baltymai, riebaluose tirpių vitaminų oksidacinių–redukcinių savybių visiškai pakanka ilgam galiojimo laikui užtikrinti. Tam, kad būtume visiškai tikri, į šunų ėdalą įdedame papildomai vitaminų E ir C (visiškai taip pat, kaip daroma gaminant žmonių maistą). Šių vitaminų perteklius pašalinamas iš organizmo su šlapimu.

Antioksidantai pavojingi todėl, kad smarkiai veikia medžiagų apykaitą. Jų poveikis gali sukelti rimtus sutrikimus, galiausiai pasireiškiančius odos ir kailio problemomis.

Kadangi oda ir kailis vadinami SVEIKATOS VEIDRODŽIU, daugiau įrodymų turbūt nereikia.

Konservantai – tai medžiagos, neleidžiančios augti pelėsiui. Kartais ant pakuotės puikuojasi užrašas „Be konservantų“, sudarantis įspūdį, kad ėdale nėra antioksidantų. Vis dėlto antioksidantai ir konservantai yra visiškai skirtingi dalykai.

Jeigu užrašas ant pakuotės skelbia „Yra EEB leidžiamo antioksidanto“, tačiau pats antioksidantas nenurodytas, galite būti beveik visiškai tikri, kad ėdale panaudotas didžiausias leidžiamas jo kiekis (150 mg/kg). Labai dažnai už šių žodžių slepiasi etoksichinas, 150 mg/kg.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių reikia rinktis žaliavas, kurioms keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir žmonių maistui naudojamoms žaliavoms (net jei jos kur kas brangesnės). Tokioms žaliavoms cheminiai antioksidantai ir konservantai nereikalingi.

• Dėl 5 p.

Ėdale negali būti baltymų, gautų iš sojų ar kitų rūšių pupelių produktų, nes juose yra vadinamųjų fitatų (fitino ir (arba) oksalo rūgšties). Jie stabdo baltymų, kalkių, geležies, cinko, magnio ir kitų medžiagų rezorbciją (pasisavinimą). Greta baltymų disbalanso ir prastos kokybės žaliavų tai yra dar viena augimo metu pasireiškiančių sutrikimų (įdubusios nugaros, X arba O formos kojų, plokščiapėdystės ir pan.) priežastis.

Žinoma, tokie sutrikimai gali atsirasti ir dėl paveldėjimo veiksnių, tačiau jei mes galime užkirsti kelią, kad taip įvyktų dėl blogos mitybos, tai ir reikia padaryti. Be to, nors tam tikri nukrypimai nuo normos yra paveldimi, labai dažnai kasdienė mityba (ypač augimo metu) lemia, ar šie nukrypimai pasireikš, ir jei taip, kokio sunkumo jie bus.

• Dėl 6 p.

Ėdale negali būti kritusių arba užmigdytų gyvūnų atliekų dėl labai paprastos priežasties: jas naudojant taip pat tektų naudoti ir antioksidantus. (nuo 1998 m. draudžiama ES gyvūnų ėdalui naudoti kritusių ir užmigdytų gyvūnų atliekas, tačiau tai vis dar leidžiama, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Azijoje ir Rytų Europoje).

• Dėl 7 p.

Viename kilograme sauso ėdalo turi būti kiek galima daugiau energijos (kcal). Kadangi šuo yra tikras „energijos rijikas“, jis ėda tol, kol patenkina energijos poreikį. Kitaip sakant, kitų (maistinių) medžiagų pasisavinimas taip pat priklauso nuo konkretaus ėdalo energijos kiekio.

Jeigu ėdalas subalansuotas, tačiau viename jo kilograme energijos yra kiek mažiau, šuniui teks jo daugiau suėsti. Tai reiškia, kad kartu šuo gaus ir daugiau ląstelienos. Vidaus organams tenka su šia ląsteliena susidoroti. Taigi vidaus organai papildomai apkraunami, o tai gali sukelti problemų pirmiausia jauniems šunims, kurių organai dar nėra iki galo išsivystę, taigi negali dirbti visu tempu.

Be to, jauniems šunims reikia dvigubai daugiau ėdalo, nei suaugusiems (lyginant vienam kūno kilogramui tenkantį kiekį). Tai galioja ne tik jauniems šunims, bet ir tiems, kuriems tenka didesnė fizinė apkrova, dėl kurios išauga ėdalo poreikis, pavyzdžiui, dirbantiems šunims, šuningoms ir žindančioms kalėms.

Kai šunų ėdalui naudojamos žaliavos, kurioms keliami tie patys reikalavimai, kaip ir žmonių maistui skirtoms žaliavoms, energijos kiekis viename ėdalo kilograme yra maksimalus, t. y. daugiau kaip 4000 kcal viename kilograme ėdalo.

Print Friendly, PDF & Email